Seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė, tel. (8 46)  45 42 80, mob. tel. 8 698 30 818, faks. 8 46 45 42 62, el. paštas daiva.bliudziuviene@klaipedos-r.lt

Priekulės seniūnijos teritoriją prižiūri vyriausioji tyrėja Rasa Stankienė, mob. 8 676 35 915, el. p. rasa.stankiene@policija.lt

Seniūnaičiai:

Istorija

Priekulės seniūnija – viena iš didžiausių Klaipėdos rajono savivaldybės seniūnijų, besiribojanti su Klaipėdos miestu, Kuršių mariomis su Neringos miestu ir Veiviržo upe su Šilutės rajonu. Priekulės seniūnijos plotas − 16177 ha. Žemės našumas − nuo 37 iki 39 balų. Per seniūnijos teritoriją vingiuoja Minijos upė, kurios baseinas paskelbtas ichtiologiniu draustiniu. Pietvakarinėje dalyje teka Vilhelmo kanalas, o Drevernos ir Svencelės kaimai išsidėstę Kuršių marių pakrantėje. Seniūnijoje yra  44 kaimai, o Priekulės miestas − seniūnijos centras. Daugiausiai gyventojų gyvena Priekulės mieste, Derceklių, Žiaukų, Lingių kaimuose; taip pat Dituvos, II Stragnų, Drevernos, Venskų gyvenvietėse. 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 9000 gyventojų, kurie gyvenamąją vietą deklaravo Priekulės seniūnijoje.

Priekulės pradžia  – Paminijo kaimo seniūno Luko Priekulės sodyba, pirmą kartą istorijos šaltiniuose paminėta 1540 metais. Hansas Karalius, gimęs ir užaugęs Drukiuose prie Priekulės, nagrinėjo Priekulės pavadinimą ir savo tyrinėjimus paskelbė1972 m. gruodžio mėnesio ,,Memeler Dampfboot” numeryje. Pasak jo,1540 m. Priekulė dar buvo kaimo ,,prie Minijos“ dalis. Senuose 1584 ir 1650 metų žemėlapiuose yra minima Preckol, o1631 m. – Prekols. Senuose raštuose randame pavadinimus Prekule, Prockulies ir Prokolss (pirmoji o raidė rašoma su dviem taškeliais viršuje). Tokį pavadinimų skirtingumą galima paaiškinti tuo, kad tuo metu nebuvo jokių nusistovėjusių rašybos taisyklių.

XVI a. pab. – XIX. pab. Priekulės istorinis branduolys gyvavo kaip dviejų stambių objektų – kulminio dvaro sodybos bei bažnyčios (su klebonija ir kt.) junginys. Jį papildė senoji prekyvietė šiaurės vakarų pakraštyje, garsi kulminė karčema bei keletas smulkesnių sodybų (gal nuomininkų dvaro žemėje).

1587 m. įsteigta evangelikų liuteronų parapija, o1693 m. pastatyta bažnyčia. Pirmosios žinios apie mokytojus Priekulėje siekia 1594 metus. Išlikęs pirmosios liaudies mokyklos pastatas Pamarių gatvėje, statytas XIX a. I pusėje. Mokykla XVII−XVIII a. veikė prie parapijinės bažnyčios. Po1736 m. mokyklų reformos tapo liaudies mokykla. Mokyklų pagrindiniais mokytojais liko kunigų padėjėjai precentoriai.

Gyvenvietė iš esmės pradėjo keistis XIX a. viduryje. Tada Priekulę perkirto visai nauja kryptimi nutiestas plentas iš Klaipėdos. Pagal tipinį Rytprūsių valdinės architektūros projektą, šiauriau Priekulės – visai atskirai nuo senosios gyvenvietės 1875 m. nutiestas Klaipėdos–Tilžės geležinkelis. Priekulė iš dvaro ir kaimo XX a. išaugo iki valsčiaus ir rajono centro. XVIII a. iki XX a. pradžios Priekulė buvo valsčiaus centru, kuriam vienu metu priklausė net Nida. Priekulėje XX a. viduryje veikė įvairios valdiškos ir privačios įstaigos. Šiame valsčiaus centre veikė: valsčiaus namai, teismas, policija, muitinė, advokatų kontoros, paštas, girininkija, bankai ir taupomosios kasos, mokyklos, vaikų daželis, jaunimo auklėjimo įstaiga Gropiškiuose, gydymo įstaigos ir vaistinė, įvairios parduotuvės, gamyklos, amatininkų įmonės, viešbučiai ir maitinimo įstaigos bei draugijos. Taip pat ūkinę veiklą vykdė dvarai bei didesni ūkiai.

Priekulė1948 m. gavo miesto teises, o 1950−1959 m. miestas buvo Priekulės rajono centras.

Priekulės seniūnijoje iš 22 kaimų buvo ištremti 167 gyventojai. 25 gyventojai mirė tremtyje (Krasnojarsko krašte mirė 20, Irkutsko srityje 1, Tomsko srityje 1).

Apie herbą 

Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus 2002 m. gruodžio 19 d. dekretu Nr. 1998 buvo patvirtintas Priekulės miesto herbas. Dailininko Rolando Rimkūno sukurto herbo skydo žaliame lauke vaizduojamas auksinės spalvos jojikas ant žirgo, o sidabrinėje skydo papėdėje – raudona lašiša.

Kultūra, švietimas

Priekulėje1865 m. pradėjo darbą spaustuvė, kurią įkūrė Priekulės našlaičių prieglaudos savininkas F. Šrėderis, siekdamas materialiai palaikyti prieglaudą. Joje leido ir spausdino vien tik lietuvišką literatūrą − lietuviškus kalendorius, religinio turinio knygas kaimui. Tai buvo pirmoji tokios rūšies spaustuvė, kuri veikė iki1875 m., išspausdino 46 lietuviškas knygas. Jos įpėdinis Jurgis Traušys taip pat orientavosi į kaimo gyventojų poreikius, 1876–1918 išspausdino 222 knygas ir 8 periodinius leidinius, tarp jų (spaudos draudimo laikotarpiu) ir Didžiajai Lietuvai. Abu spaustuvininkai išspausdino tiek daug lietuviškų leidinių, kad Priekulė tuo iškilo į IV vietą tarp Mažosios Lietuvos miestų. Savo  įmonėje F. Šrėderis ir J. Traušys iš vietinių gyventojų rengė poligrafijos specialistus. Galima sakyti, kad tai buvo pirmoji poligrafijos mokykla Lietuvoje.

Priekulėje XX a. viduryje veikė jaunimo draugija „Viltis“, bibliotekos, knygynėliai. Ženklūs kultūros veikėjų F. Masalskio (J. Bretkūno Postilės redaktoriaus), J. Aldo (L. Zengštako giesmyno bendradarbio), lietuvių leksikografinės medžiagos rinkėjo K.V.A. Cipelio, jo sūnaus, pirmojo lietuviško laikraščio redaktoriaus R. A. Cipelio, žurnalisto vertėjo V. Kučiaus, knygų autorių kunigų E. Endrulaičio, V. Gaigalaičio (palaidotas Priekulėje Elniškės kapinėse) ir kitų darbai.

1860−1863 metais (Naujoji g. 3) Priekulės teisme dirbo vokiečių teisėjas ir rašytojas Ernstas Vichertas (g. 1831-03-11, m. 1902-01-21). Jis žinomas kaip knygos ,,Lietuviškos istorijos” autorius. Plačiai pasklido vokiečių rašytojo lietuviškos tematikos kūriniai.2009 m. atidengta memorialinė lenta teisėjui rašytojui, lietuviškų apysakų autoriui Ernstui Wichertui ant pastato Naujojoje g. 3, kur dabar veikia muzikos mokykla ir biblioteka.

Dabar Priekulės seniūnijoje veikia Priekulės kultūros centras su  Drevernos skyriumi, trys bibliotekos (Priekulės, Drevernos ir Dituvos).

Seniūnijoje veikia Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija, Dituvos ir Drevernos pagrindinės mokyklos, Venckų pradinė mokykla, yra specialioji ir vaikų muzikos mokyklos, du vaikų darželiai – Priekulės ir Drevernos.

Priekulėje nuo1960 m. gyveno ir kūrė Mažosios Lietuvos metraštininkė rašytoja Ieva Simonaitytė. Jos name dabar įkurtas memorialinis muziejus (Priekulė, Vingio g. 11, tel. 454 247). Priekulės centre stovi paminklas Šventvakarių Ėvei – Ievai Simonaitytei. Šiame pastate įkurtas I. Simonaitytės memorialinis muziejus kiekvienais metais sulaukia lankytojų iš Lietuvos ir kitų Europos šalių. Čia vyksta tradiciniai renginiai: susitikimai su rašytojais, žymiais meno veikėjais, rengiami koncertai, skaitovų vakarai ,,Muziejų naktys“ bei įvairūs renginiai rašytojai atminti.

2006 m. liepos 22 d. buvo atidarytas Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus. 2009 m. − Gargždų krašto muziejaus filialas Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus (vadovė Sabina Vinciūnienė) parengė ir išleido knygą „Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone“. Muziejus, siekdamas įprasminti skaudžius pokario įvykius,  rengia ekskursijas, stacionarias ir kilnojamąsias parodas, renginius, bendrauja su įvairiomis įstaigomis, bendrijomis ir organizacijomis ir vykdo tokią veiklą, kuri skatina visuomenės patriotizmą ir meilę Tėvynei; vykdo bendrus projektus su užsienio muziejais bei organizacijomis. Muziejaus veikla ir dalis eksponatų paviešinti  Rusijos Sankt Peterburgo miesto internetinėje svetainėje „Virtualnij muzej gulaga“ − http://www.gulagmuseum.org. Be to, muziejus renka ir populiarina istorinę medžiagą apie Mažają Lietuvą.

Mažoji Lietuva nuo seno garsėjo vadinamąja tėviškės literatūra – etnografinėmis krašto studijomis, miestų ir miestelių istorijomis, ūkinės ir kultūrinės veiklos apybraižomis. Ją dažniausiai kūrė neprofesionalūs tyrinėtojai. Tokios literatūros autoriai paprastai buvo evangelikų kunigai, mokytojai, valdininkai, kiti vietos šviesuoliai, vadinę save kukliais kraštotyrininkų vardais. Jų tradicijas pratęsė Izerlono (VFR) gaisrininkas Gerchardas Jankus. Jis yra publikacijos „ Priekulė – Klaipėdos krašto parapijos ir prekybos centras“ autorius (iš vokiečių kalbos išvertė Z. Dūdaitė, redagavo D. Kaunas). Publikacijos autoriui pavyko išnagrinėti Priekulės istoriją atskirais istoriniais etapais. Knygelė yra vertinga tuo, kad padeda susipažinti su šia Klaipėdos krašto dalimi.

1990 m. miesto centre buvo atidarytas paminklas „Priekulei − 450 m.“ 

Priekulės mieste veikia pirminis sveikatos priežiūros centras. Nuo 2003 m. paslaugas teikia Klaipėdos rajono savivaldybės viešoji įstaiga  Priekulės socialinių paslaugų centras ir įsteigta viešoji įstaiga ,,Gyvenimo gija“.

2003 kovo mėn. veiklą pradėjo vykdyti Priekulės bendruomenės užimtumo centras. Laikui bėgant įsikūrė Drevernos, Dituvos, Gropiškių, Lankupių, Venckų, Stragnų, Pjaulių kaimų ir Priekulės miesto visuomeninės  organizacijos. Be to, seniūnijoje veikia Drevernos ir Priekulės sporto klubai.

Ekonomika, verslas, ūkis

Priekulėje veikia 14 maisto ir pramoninių prekių parduotuvių, 3 maitinimo įstaigos, teikiamos avalynės remonto, kirpyklos paslaugos. Populiarios Priekulės seniūnijoje kaimo turizmo sodybos: Stanislovo Budrecko Dituvoje, Leonardo Šernausko Priekulėje (teniso kortas), Silverijaus ir Linos Grikšų Drevernoje (paslaugų kompleksas) ir kt.   

Priekulės seniūnijoje veikia gausybė stambesnių ir smulkesnių įmonių, užsiimančių individualia veikla šiose sferose – medžio, žuvies perdirbimo, baldų gamyboje, mašinų remonto ir įrangos gamyboje.

Petro Vasiliausko ūkis yra vienas stambiausių bulvių sėklininkystės ūkių Lietuvoje. Ūkis įsikūręs Drevernoje. Kiti stambūs ūkiai verčiasi gyvulininkyste ar augalininkyste – Artūras Česnauskas (augalininkystė), Rimvydo ir  Reginos Vaidaugų (gyvulininkystė-augalininkystė), Sergejus Atkočiūnas (augalininkystė), Gintautas Prišmontas (augalininkystė), Vytautas ir Vanda Klimovai (augalininkystė-gyvulininkystė).

Seniūnijoje populiarus žirginis sportas, turintis seną istoriją. Pranas Milkintas ir Viktoras Urbonas užsiima žirgininkyste. Kasmet vyksta Edmundo Klimovo taurės varžybos.

Priekulės seniūnijoje įsikūrę nakvynės namai: sodyba „Pakrantė“ Dituvos k.; Leonardo Šarnausko sodyba Parko g 5; sodyba „Strykis“ Drevernoje; svečių namai ,,Mingė“ Klaipėdos g. 9., sodyba „Brastadvaris“ ant Minijos upes kranto Lankupių k., Stanislovo Budrecko sodyba  „Pakrantė“ Dituvos k.

2012 m. pradėjo veiklą vykdyti UAB ,,Svencelės sala”.  Svencelės kaimo rytinėje dalyje.

Kuršmarių pakrantėje įsikūrusi poilsiavietė, kurioje nakvynė įrengta jūrinio stiliaus konteineriuose. Svencelės salą atrado ekstremaliojo vandens,  jėgos aitvarų sporto mėgėjai.

Įžymūs žmonės

Edita Barauskienė – mokytoja, kraštotyrininkė ir savo krašto mylėtoja, Ievos Simonaitytės premijos laureatė.2008 m. už pedagoginę, visuomeninę bei pilietinę veiklą suteiktas Gargždų m. garbės piliečio vardas. Rašo romanus – istorines apybraižas. Išleistos knygos: „Vyžeikių karalienė“, „Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio“; „Žodi, nekrisk ant akmens“ (apie M. Mažvydą) ir romaną „Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos“. Aktyviai dalyvauja miesto visuomeniniame gyvenime − įkūrė Priekulės I. Simonaitytės gimnazijoje kraštotyros muziejų.

Linas Julijonas Jankus – tapytojas. Gimė 1946-06-29 Priekulėje, Klaipėdos r. 1964−69 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1970 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nutapė daugiau nei 1000 darbų. Individualios parodos surengtos Klaipėdoje, Vilniuje ir kitur. Gyveno Pjaulių k. Mirė 2014-07-13.

Kazys Daugėla – kompozitorius, aranžuotojas, dirigentas, muzikos ekspertas, publicistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas. Gimė liepos 26 d. Dėglių k., Šilutės r. Tais pačiais metais su tėvais persikėlė gyventi į Priekulę. 1967–1975 m. mokėsi Priekulės (Klaipėdos r.) vidurinėje mokykloje. 1970–1975 m. lankė Priekulės vaikų muzikos mokyklą (baigė A. Radzevičiaus klarneto klasę). 1979 m. baigė Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą (K. Biliūno obojaus klasę), o 1984 m. – Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar LMTA) obojaus ir orkestrinio dirigavimo klases. Privačiai mokėsi kompozicijos pas prof. Eduardą Balsį.

Su Dž. Sorošo fondo stipendija 1991 m. dalyvavo meistriškumo kursuose Karališkajame muzikos koledže Mančesteryje. 1993 m. Olandijos Nacionalinės pučiamųjų orkestrų asociacijos kvietimu stažuotės Olandijoje metu pagilintos žinios bei įgūdžiai orkestrinės aranžuotės ir dirigavimo menų srityse, tais pačiais metais – stažuotė   Didžiosios Britanijos karališkojo Oro laivyno pučiamųjų orkestre. 1983–2013 m. dirbo VPIO „Trimitas“ dirigentu, aranžuotoju.  

Kazys Daugėla yra vienas ryškiausių Lietuvos orkestrinės muzikos kūrėjų, parengęs per 700 muzikos kūrinių aranžuočių, orkestruočių, redakcijų. Originalūs ir aranžuoti K. Daugėlos kūriniai yra atliekami Lietuvos ir Europos šalių orkestrų. K. Daugėlos kūryba daug kartų įvertinta premijomis profesinio meistriškumo konkursuose.

Turizmas

Priekulės seniūnija garsėja parkų gausa – jų seniūnijoje net keturi ir visi jie savitai įdomūs. Kliošų parkas įkurtas XIX a. Minijos vingyje ir užima12 hateritoriją. Jis peizažinis, yra tarsi giraitė su vingiuotais takeliais ir takais, auga bukai, europinis kėnis ir kt. medžiai. Rytiniame parko pakraštyje stovi trys gyvenamosios sodybos, o pietinėje dalyje įrengta žaidimų aikštelė. Čia yra ir Klaipėdos krašto švietėjo (spaustuvės savininko) F. Šrėderio kapas. Vingio parkas įkurtas XIX a. galima spėti, kad šis parkas rekonstruotas iš senesnio. Jis užima13 ha teritoriją ir priklauso peizažinių parkų grupei. Apie dar senesnė kilmę kalba legendiniai ąžuolai. Parko kaiminystėje yra žymiosios Mažosios Lietuvos rašytojos Ievos Simonaitytės memorialinė sodyba. Gerai žinomi yra Priekulės dvaro ir Priekulės mokyklos parkai.

Priekulės seniūnijoje yra keletas draustinių : Tyrų pelkių botaninis draustinis,  Svencelės botaninis-zoologinis draustinis.

Nuo pat Šilutės rajono Lankupių kaimo per pietvakarinę Priekulės seniūnijos dalį iki pat Klaipėdos driekiasi urbanistinis paminklas – karaliaus Vilhelmo kanalas, aprūpinantis geriamuoju vandeniu Klaipėdos miesto vandenvietę.

Per Priekulės seniūniją driekiasi Vakarų Lietuvos turistinis takas ,,Kuršių kelias“, kuriame įkurtos aikštelės (Priekulės m., Drevernoje ir Svencelėje). Jis skirtas plėtoti pažintiniam turizmui dviračiais ir automobiliais Klaipėdos apskrityje.

2008 metais rugsėjo mėn. baigtas įgyvendinti projektas „Turizmo plėtra Minijos žemupyje ir Kuršių marių vandens trasose“ ir atidaryta prieplauka Drevernoje. Tuo tikslu sudarytos sąlygos Minijos upe atplaukti iki Kuršių marių, pasiekti Ventės ragą, Klaipėdą, Nidą, Svencelę bei išplaukti į Baltijos jūrą. Visa sukurta infrastruktūra prieplaukoje pritaikyta turistų patogumui.

2010 metais atidaryta Jono Gižo etnografinė sodyba Drevernoje.

Daugiau informacijos apie turizmo objektus http://www.gkc.lt/.

Lankytinos vietos

1. Priekulės istorinis centras – perimetrinis miesto gatvių užstatymas ir lankytini objektai  Klaipėdos, Turgaus, Pamarių ir kitose gatvėse.
2. Priekulės karališkasis dvaras – pastatų kompleksas ir  Dvaro parkas Priekulės II kaime.
3. Priekulės Vingio parkas.
4. Priekulės Kliošų parkas Parko gatvėje.
5. Lūžgalių kaimo7,05 metrųapimties ąžuolas.
6. Tyrų pelkių botaninis draustinis ribojasi su Drukių, Pjaulių, Pempių, Klišių kaimais.
7. Bismarko ąžuolas Klišių kaime.
8. Svencelės telmologinis draustinis Svencelės kaime.
9. Lūžijos botaninis draustinis Kairių kaime (ribojasi su Kuršių mariomis, kariniu poligonu).
10. Kliošių kraštovaizdžio draustinis Kliošių kaime.
11. Lankupių šliuzas Lankupių kaime.
12. Kabantys tiltai pėstiesiems:

a)      Priekulės II kaime.

b)      Gropiškių kaime (kitoje tilto pusėje Kliošų parkas).

c)      Dituvos kaime.

d)      Lankupių kaime.

1. Spaustuvininko J. Traušio kapavietė Drukių kaime, Elniškių kapinėse.
2. Frydricho Šrėderio kapavietė Priekulės Kliošų parke, Parko gatvėje.
3. Spaustuvės:

a)      Drukių kaime.

b)      Gropiškių kaime.

1. Drevernos uostas, Pamario g., prieplauka.
2. Evangelikų liuteronų buvusios bažnyčios vieta Priekulės istoriniame centre.
3. Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus, Vingio g. 11, Priekulės mieste.
4. Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus, Klaipėdos 29, Priekulės mieste.
5. Jono Gižo etnografinė sodyba – muziejus, Žvejų g. 18, Drevernos kaime.

Paveldas

Svarbiausi  Priekulės miesto paveldo objektai susitelkę aplink Klaipėdos−Turgaus−Pamarių−Žalgirio gatvių sankryžą. Tai visais atžvilgiais vertingiausias miesto branduolys. Antras vertingiausia kompleksas – Priekulės kilmingojo dvaro sodyba. Trečias vertingiausias kompleksas – Priekulės geležinkelio stotis.

Tuos tris kompleksus sieja vertingos teritorijos, besidriekiančios Klaipėdos, Naujosios, Pamarių, Žvejų, Turgaus ir Žalgirio gatvių trasomis. Toks linijinis vertingų plotų išsidėstymas – gana specifinė Priekulės ypatybė. Tą linijinę vertingų teritorijų struktūrą rytų pusėje papildo Minijos slėnis su vaizdingu Vingio parku bei šiaurėje prie jo besišliejantis buv. Priekulės kilmingojo dvaro parkas.

Miesto istorinė dalis pripažinta saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe ir nustatytas šios vertybės tikslas saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Gyvenamieji namai Turgaus g. 8 ir Klaipėdos g. 13 paskelbti valstybės saugomais architektūros paminklais.  Architektūrinio paminklo statusą2013 m. įgis ir pastatas Klaipėdos g. 29 – tai Gargždų krašto muziejaus filialas Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus.

Respublikinės reikšmės kultūros vertybių registre įrašyti 34 objektai, kuriuos sudaro pavieniai pastatai ir jų kompleksai, įvykių vietos, kapinės bei pavieniai kilnojamieji objektai. Išsamiau su jų  vertingosiomis savybėmis, istorine praeitimi, kitais faktais galima susipažinti apsilankius Kultūros ministerijos kultūros paveldo svetainėje „Kultūros paveldo registras“ − http://kvr.kpd.lt/heritage/.