Žinomas kalbininkas Aldonas Pupkis žurnale „Lituanistika“ (2012 T. 58 Nr. 3(89), p. 273−286) paskelbė straipsnį „Kalbininkas leksikografas Aleksandras Lengvinas“.

Kodėl svarbu sužinoti apie Aleksandrą Lengviną mums, Klaipėdos rajono žmonėms? Todėl, kad tai vienas iš, galima sakyti, visai užmirštų didžių mūsų krašto žmonių, kuriuos verta iš naujo prisiminti ir pagerbti.

Aleksandras Lengvinas (1907 m. gimęs Gargždų valsčiaus Girininkų kaime, 1940 m. miręs Alytuje ir palaidotas Gargždų kapinėse) – vienas iš seniausių didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ bendradarbių, patardavusių Balčikoniui, kaip redaguoti žodyną.

Remdamasis po kruopelytę iš kitų kalbininkų raštų, taip pat ir rankraščių surinktais liudijimais, straipsnio autorius lipdo išbarstytą A. Lengvino portretą, taip mažai žinomą ne tik platesnei, bet ir kalbininkų bendruomenei. O jis „nusipelno būti plačiau apžvelgtas lietuvių kalbotyros ir leksikografijos istorijoje kaip vienas iš didžiojo žodyno I ir II tomų autorių, žodžių rinkėjas, perspektyvus lietuvių kalbos tyrėjas“.

A. Lengvinas iš viso surinko per 11 tūkst. žodyno lapelių. 1938 m. tapo Lietuvių kalbos draugijos nariu. Pirmasis Lengvino straipsnis buvo pastabos dėl Lietuviškosios enciklopedijos vietovardžių, kur buvo apžvelgti vadinamųjų žemaičių dzūkų krašto (Gargždai, Veiviržėnai ir Endriejavas) – vietų vardų pateikimo enciklopedijoje nevienodumai, netikslumai ir aiškios klaidos.

Vienas iš svarbiausių A. Lengvino publikacijų yra apžvalginis straipsnis apie didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“.  „Jis reikšmingas dviem atžvilgiais. Pirma, tai yra pirmoji išsami „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimo apžvalga to meto spaudoje, leidžianti suprasti sudėtingą, daugiapakopį žodyno redakcijos darbą ir palyginti gerai įsivaizduoti būsimo žodyno sandarą ir turinį <...> Antra, ši publikacija svarbi pačiam jos autoriui pažinti ir jo pažiūroms apibūdinti. Iš jos matyti, kaip giliai Lengvinas buvo įleidęs šaknis „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje, kaip gerai jis orientavosi svarbiausiais redakcijos tarnautojų sprendžiamais klausimais, kaip buvo perpratęs leksikografijos darbo subtilybes ir pasiekęs aukštą lietuvių kalbos tyrėjo lygį“, − rašo A. Pupkis.

Paskutines gyvenimo dienas leisdamas Alytaus ligoninėje, A. Lengvinas artimai bendravo su kitu mūsų karšto kalbininku, tuo metu besigydžiusiu „Šilelio“ sanatorijoje, − Juozu Laboku (1905−1946).

Šie du kalbininkai, − kaip ir endriejaviškis Andrius Ašmantas (1906−1941), veiviržėniškis Zenonas Ūselis (1910–1997) –  priklauso didžiai lietuvių kalbotyros kūrėjų kartai, davusių ir dar galėjusių duoti mūsų kalbos mokslui ir praktikai daug našių vaisių.

Daiva Beliokaitė