Negaliu nepaskaityti straipsnių apie kalbą. Štai „Kauno dienoje“ postringauja dviese, kalbinami žurnalistės Dianos Krapavickaitės − vertėjas Jurgis Gimberis ir kalbininkė Loreta Vaicekauskienė. Straipsnis vadinasi „Vertėjas J. Gimberis: kalbos valymas yra didelė klaida“.

Pagrindinė straipsnio mintis – kalbą vartoti reiktų laisviau, nesivaržant, nebijant klysti, nes kai kurios klaidos – tai tik išgalvotų taisyklių pažeidimai... Taip tai taip, bet skaitant straipsnį pirmiausia tekste norisi sutvarkyti kabučių įvairovę – vienur jos rašomos lietuviškos („...“), kitur – jau angliškos (“…”).

O kaip vertinti skyrybos klaidas straipsnyje apie kalbą? Net ir nežinau… Mokykloje mane mokė, kad sudurtiniame prijungiamajame sakinyje į pagrindinį dėmenį įsiterpęs šalutinis yra skiriamas iš abiejų pusių. Ši taisyklė nepasikeitė ir prieš keletą metų patvirtinus naująsias Pasirenkamosios ir Privalomosios skyrybos taisykles.

Taigi L. Vaicekauskienė sako (o žurnalistė užrašo jos mintis) apie kalbą: Laikyti, kad ji nekinta yra paprasčiau, tačiau taip nėra.

Dėmuo „kad ji nekinta“ yra nors ir trumpas, bet į pagrindinį prijungiamojo sakinio dėmenį įsiterpęs šalutinis sakinys, kurį privalu skirti iš abiejų pusių: Laikyti, kad ji nekinta, yra paprasčiau, tačiau taip nėra.

Ši skyrybos klaida yra gana dažna netgi reikalų raštuose. Galbūt reiktų iš tiesų žiūrėti paprasčiau ir tokių klaidų nebelaikyti klaidomis? Įdomu, ką šiuo klausimu pasakytų... vienas šlubas vokietis?

-db-