1965 m. Jungtinės Tautos rugsėjo 8 d. paskelbė Tarptautine raštingumo diena. Teisė išmokti rašyti ir skaityti pripažįstama kaip viena iš žmogaus teisių, raštingumas apskritai – kaip viena iš taikaus ir pagarbaus sambūvio prielaidų.

Ar raštingumas prastėja?

Iš vienos pusės mes labai tobulėjame ir dabar neraštingu jau laikome tą, kuris nemoka kompiuteriu naudotis, iš kitos pusės – deja, mūsų kalbinis (o, manau, ir kultūrinis, dvasinis) raštingumas prastėja. Mokinių raštingumas prastėja dėl to, kad mažiau skaitoma knygų, daugiau praleidžiama laiko prie kompiuterio, ne viskas gerai ir su mokyklinėmis programomis. Leidžiama nemažai neredaguotų arba prastai redaguotų knygų, laikraščių, žurnalų.  Nemažai viešųjų užrašų parduotuvėse, gatvėse su klaidomis, nemaža dalis žmonių visai nesistengia kalbėti taisyklingai. O kas dedasi interneto platybėse? Ypač komentaruose kalbos klaidos liejasi laisvai. Pagalvoju, jei mes visai prarasim pareigą redaguoti tekstus, prarasim  gėdą būti neraštingi, tai, matyt, greitai ir knygos tokia kalba bus leidžiamos, o tai reiškia, kad greit galim ir nebesusikalbėti.

Kas įpareigoja rašyti ir viešai kalbėti taisyklingai?

Yra Valstybinės kalbos įstatymas, o įstatymų mes privalome laikytis. Lietuvių kalba yra valstybinė, tad  turim ją gerbti kaip gerbiam trispalvę. Juk nesugalvojam kokios šventės proga pagražinti vėliavos kitos šalies tautiniais ornamentais, taip ir su valstybine kalba reikia elgtis pagarbiai. Bet, žinoma, kalba yra gyva ir  natūraliems  pokyčiams priešintis taip pat nereikia. Svarbu, kad tie pokyčiai nebūtų keičiantys kalbos sistemą iš esmės, laužiantys  jos stuburą, o kaip tik – gerinantys, gražinantys kalbą. Juk ir su aplinka taip norime  elgtis – išmokom sėti vejas, jas prižiūrėti, auginti gėlės, išrasti jų geresnių veislių. Taip ir su kalba – ne įsikibus laikytis dogmų reikėtų, o puoselėti, gražinti, tobulinti, pritaikyti naujiems laikams pagal jos sistemą, kelti jos dvasią aukštyn.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai taip pat privalomi visoms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms. Tai reiškia, kad turi būti taisyklingi visi oficialūs raštai, įstaigų rengiami teisės aktai, o viešai kalbėti reikia stengtis taisyklingai.

Savivaldybės internetinėje svetainėje www.klaipedos-r.lt skyriuje „Veiklos sritys“ – „Valstybinė kalba“ – „Informacija kalbos vartotojams“ neseniai paskelbtas straipsnis apie politikų kalbos negeroves „Politikų kalba – pavyzdys visuomenei“. Ne tik politikai ten galėtų pasiieškoti ir savo daromų klaidų.

Kur galima pasitikrinti dėl vieno ar kito žodžio rašybos, sakinio skyrybos ar linksnių vartojimo?

Kiekvienam kalbos vartotojui visiškai užtenka to, kas yra skelbiama internete: Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklalapyje www.vlkk.lt yra skelbiami ne tik nutarimai, bet ir konsultacijų bankas, Lietuvos Respublikos terminų bankas (beje, turintis įstatymo statusą), galima virtualiai diskutuoti kalbos klausimais. Daug naudingų dalykų skelbiama Lietuvių kalbos instituto svetainėje www.lki.lt. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ galima pasitikrinti ne tik žodžio rašybą, bet ir kirčiavimą, taip pat yra konsultacijų bankas, „Vietovardžių žodynas“, Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė, „Kanceliarinės kalbos patarimai“ ir dar daug ko, kas besidominčiam galėtų padėti ne tik švarinti kalbą, bet ir turtinti – pavyzdžiui, skaitmeninis didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. 

Kas labiausiai liūdina kalbininkus?

Erzina taisomos, bet niekaip neištaisomos kalbos klaidos: „Kelinto šiandien?“ (= Kelinta šiandien?) arba „Kad gauti (= gautume) gerą rezultatą, reikia padirbėti“. Yra ir tokių neišgujamų kirčiavimo klaidų, - niekaip neįtikinsi, kaip reikia kirčiuoti projèktas (ne projektas ), projèktą  (ne projektą), projektè (ne projekte), projektùs (ne projektu). Tas pats ir, pavyzdžiui, su žodžio dokumeñtas kirčiavimu...

Liūdna dėl daugybės angliškų užrašų. Neliūdina užrašas  „Statoil“, nes tai tarptautinė firma, arba „Nokia“, „Omnitel“, „Siemens“, „Electrolux“, „Fuji Film“, „Philips“ ir t. t. Bet kai kokiam mažam miestelyje įsikuria kontora, kurioje dirba 3 žmonės, ir pasivadina kokiu „Big Office Desk“, arba valgykla „Meal Project“, tai jau ne liūdna, o graudu darosi. Nuvažiavę į kokią Italiją, nematome angliško užrašo niekur, nes tai ori, didelė šalis, o mes iš to menkavertiškumo jausmo prisimąstom savo vertę pakelti kitos kalbos žodžiais.

Kodėl taip yra, kad sava kalba rūpi vis mažiau, kad norisi griebtis anglų kalbos kaip geresnės?

Tai yra vertybių klausimas.  Juk tautos išlikimas yra kultūros tradicijos, kalbos išlikimas, pagarba jai. Ar mes to dar norime? Gal mums tik  pramogų reikia, tik slysti gyvenimo paviršiumi ir žaisti vienadienius žaidimus? Dažnas mūsų pavargęs nuo skubėjimo, persidirbimo, tad nori tik duonos ir žaidimų. Be to, kuo daugiau jėgų žmonės atiduoda kasdienybei, tuo mažiau lieka laiko amžinybei, jei su amžinybe siesime kultūrą, tradiciją, kalbą. Tautą išlaiko kultūrinis instinktas, ypatingas kultūrinis gyvybingumas. Dabar jaučiasi sustiprėjęs vitalinis išlikimo pradas, bet jis kažkaip virtęs tik noru išsilaikyti bet kuriomis priemonėmis. O nesirenkamos priemonės atpalaiduoja tamsiąsias žmogaus jėgas, instinktus, daugėja tamsos, agresijos. Regis, tiek daug visko, bet kartu jaučiama ir  kultūros rezignacija, kartu ir kalbos rezignacija. Mes dabar labai orientuoti į ekonominio augimo skatinimą. Tai, žinoma, yra gerai, bet... reikia balanso visur. Turim atsigręžti ir į tikrąją kultūrą, ir į savo kalbą. Jei iš akių išleisime dvasinį augimą, neteksime visko. Jeigu savoji kultūra ir kalba taps antrarūše, mes būsime  ne mes.

Daiva Beliokaitė