Kartais feisbuko vartotojai prikuria visokių išmintingų (tebūnie!) posakių. Juos užrašo ant romantiškų paveiksliukų. Kartais pagalvoju, kad jau jau laikinsiu, – ir še tau kad nori – vėl kalbos klaida. O pagal klaidas galima kai ką spręsti ir prieiti prie kai kurių išvadų – kad sentencijų kūrėjai neatsikratę rusų kalbos įtakos (ateinančios per tėvų kalbos negeroves) ir jau įvaldę anglų kalbos „grožybes“, − pavyzdžiui, nebūdingą lietuvių kalbai skyrybą:     

• Vaikino širdį nugali ne kalės o tos kurios žavi paprastumu, nuoširdumu ir ištikimybe (= Vaikino širdį nugali ne kalės, o tos, kurios žavi paprastumu, nuoširdumu ir ištikimybe).
• Privalumas draugauti su vyresniu vaikinu tame (= toks), − kad jis visados žinos kaip su tavimi tinkamai elgtis.
• Kartais pagalvoju: jai (= jei) išeičiau ir ilgą laiką nepareičiau... Ar kas pasigestų...
• Kodėl visiems taip įdomu: su kuo aš gyvenu, kaip aš gyvenu, už ką aš gyvenu? Miegokite ramiai... Taip kaip pas mane – pas jus niekada nebus (= Taip, kaip man – jums niekada nebus).
• Nesvarbu, koks tavo išsilavinimas, svarbu kad auklėjimas būtų aukštasis (= svarbu, kad auklėjimas būtų aukštasis).

Su paaiškinimais, kodėl reikia rašyti taip, o ne kitaip, šįkart nesivarginsiu. Ai, aš irgi manau: o kam rašyti (ir kalbėti) taisyklingai? Tegul pasaulis būna paprastesnis – kad galėtume gyventi laimingai − pagal feisbuko sentencijas.

-db-