Lietuvos Respublikos Konstitucija

14 straipsnis. Valstybinė kalba - lietuvių kalba.

Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas 

Šis įstatymas nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos Respublikos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus. 

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas

7 straipsnis. Valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos

13) valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas

2.40 straipsnis. Juridinio asmens pavadinimo sudarymas

1. Juridinio asmens pavadinimas yra sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę reikšmę.

2. Juridinio asmens pavadinimas turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos normų ir negali būti sudarytas tik iš tiesioginę veiklos daiktų ar paslaugų rūšį nurodančio bendrinio žodžio (žodžių) arba tik iš vietovardžio, arba tik iš kitokio žodžio, neturinčio skiriamojo požymio.

3. Juridinio asmens pavadinimas gali būti sudarytas iš raidžių, kurios negali būti suprantamos kaip žodžiai, ir skaitmenų arba jų derinių tik tada, jeigu toks pavadinimas yra nusistovėjęs visuomenėje. Juridinio asmens, susijusio su užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, pavadinimas gali būti sudaromas taip, kad jis būtų tapatus ar panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, jei yra šių sutikimas naudoti pavadinimą.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimas „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“

1. Tarptautinio bendravimo reikmėms viešoji rašytinė ir garsinė informacija transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose greta valstybinės kalbos gali būti teikiama ir užsienio kalbomis.

2. Rašytinė ir garsinė informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė, o jos rašytinių tekstų formatas negali būti didesnis negu tekstų valstybine kalba.

Antspaudų ir spaudų apyvartos kontrolės įstatymas

9 straipsnis. Antspaudų ir spaudų rekvizitų reikalavimai

2. Antspaudų ir spaudų rekvizitai turi atitikti įstatymų, Vyriausybės nutarimų, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, kitų teisės aktų bei lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos taisyklių reikalavimus.

Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas

10 straipsnis. Teisės akto turinio reikalavimai:

1. Teisės akto turinys turi atitikti jo paskirtį.

2. Teisės akto turinys turi būti logiškas, glaustas ir aiškus.

3. Tekste neturi būti nereikalingų arba netaisyklingų žodžių, žodžių junginių, pastabų ir dviprasmybių. Straipsnio tekstas nekartojamas kituose straipsniuose. Neleistini žodžių sutrumpinimai, išskyrus atvejus, kai pateikiama nuoroda į leidinį, kuriame šis aktas oficialiai paskelbtas. Pirmą kartą minimas pavadinimas negali būti trumpinamas.

12 straipsnis. Teisės akto kalba

Teisės aktai rašomi laikantis bendrinės lietuvių kalbos normų ir teisinės terminijos. Tarptautiniai žodžiai vartojami tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių atitikmenų.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

2. Išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose.

8. Reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

4 straipsnis. Bendrieji reikalavimai reklamai

1. Rašytiniam ir garsiniam reklamos tekstui taikomi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo nustatyti reikalavimai.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas

34 straipsnis. Kalba, kuria rengiama ir platinama viešoji informacija

1. Viešoji informacija rengiama ir platinama valstybine ar kita kalba laikantis šio ir Valstybinės kalbos įstatymo bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų. Platinama informacija turi būti prieinama neįgaliesiems.

2. Radijo ir televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais, išskyrus mokomąsias, progines, specialiąsias, muzikines ir retransliuojamas užsienio valstybių radijo ir televizijos programas ar laidas, taip pat transliuotojo sukurtas laidas, skirtas Lietuvos tautinėms mažumoms. Komisija, atsižvelgdama į tautinių mažumų, gyvenančių transliuojamų programų aprėpties zonoje, poreikius, gali licencijos sąlygose nustatyti, kokią transliuojamų ir (ar) retransliuojamų programų ar laidų dalį turi sudaryti programos ar laidos tautinių mažumų kalbomis.

3. Transliuotojams draudžiama rodyti audiovizualinius kūrinius, išverstus iš oficialios Europos Sąjungos kalbos į ne Europos Sąjungos kalbą.

4. Retransliuotojai, platindami viešąją informaciją, pirmenybę turi teikti oficialioms Europos Sąjungos kalboms, todėl esant galimybei pasirinkti, kuria kalba retransliuoti tokią pačią programą – oficialia Europos Sąjungos ar kita kalba, privalo sudaryti visas sąlygas, kad programa ar laida būtų retransliuojama oficialia Europos Sąjungos kalba. 

Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas

5 straipsnis. Informacijos apie prekes ir paslaugas pateikimas

1. Gamintojas, pardavėjas, paslaugos teikėjas vartotojams privalo valstybine kalba suteikti Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytą informaciją ir teisės aktų nustatyta tvarka ženklinti prekes. Kituose įstatymuose gali būti nustatyta gamintojo, pardavėjo, paslaugos teikėjo pareiga Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytą informaciją vartotojams pateikti valstybine ir kita kalba.

2. Valstybinė kalba privaloma visuose vartotojams skirtuose viešuosiuose išoriniuose ir vidiniuose prekybos ir paslaugų teikimo vietų užrašuose, įskaitant prekybos ir paslaugų teikimo vietų pavadinimus.

Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas 

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Prekių ženklas (toliau – ženklas) – bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Šiame įstatyme prekių ženklui prilyginamas ir ženklas, skirtas paslaugoms žymėti.

Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas 

4 straipsnis. Etninės kultūros valstybinės globos uždaviniai:

1) garantuoti etninės kultūros paveldo išsaugojimą bei gyvosios tradicijos tęstinumą;

8) ugdyti kalbos etninį savitumą, užtikrinti tarmių ir etninių vietovardžių išlikimą.

Mažmeninės prekybos taisyklės

9. Juridinio asmens ar jo padalinio (parduotuvės, kiosko ar kt.), kuris verčiasi mažmenine prekyba (toliau – padalinys), pavadinimas nurodomas iškaboje, vadovaujantis ūkio ministro patvirtintomis išorinės reklamos įrengimo tipinėmis taisyklėmis.

26. Pirkėjas turi teisę:

26.1. iki vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo gauti teisės aktų nustatyta tvarka raštu valstybine kalba jam būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamas prekes, susipažinti su jų saugą patvirtinančiais dokumentais.

Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklės

15. Ženklinimo rekvizitai turi būti gerai matomi, patikimai pritvirtinti, neištrinami ir aiškūs, kad neklaidintų vartotojo. Rekvizitų matmenys turi būti pakankamo dydžio, kad būtų galima lengvai perskaityti ir suprasti informaciją.

16. Jeigu kiti teisės aktai nereglamentuoja kitaip, prekių paskirtis, naudojimo (laikymo) ypatumai, nurodymai dėl prekių priežiūros ir saugos gali būti pateikiami grafiškai – piešiniais, sutartiniais ženklais, simboliais.

17. Lietuvos Respublikoje vartotojui parduodamų prekių pavadinimas, paskirtis, naudojimo (laikymo) ypatumai, naudojimo taisyklės (jei jos turi būti pateikiamos vadovaujantis šių Taisyklių, konkrečios prekės (prekių grupės) ženklinimą reglamentuojančio teisės akto arba deklaruojamo norminio dokumento reikalavimais), tekstiniai įspėjimai dėl su preke susijusios rizikos ir atsargumo priemonių jas naudojant (laikant), tinkamumo naudoti terminas pateikiami ir Lietuvos Respublikos valstybine kalba. Valstybine kalba privaloma pateikti ir kitus, šiame punkte neišvardintus, rekvizitus, jei jų pateikimas valstybine kalba nustatytas konkrečios prekės (prekių grupės) ženklinimą reglamentuojančiame teisės akte.

Lietuvos higienos normos HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas" 

9. Ženklinimo informacija turi būti pateikta valstybine kalba. Papildomai ženklinimo informacija gali būti pateikta ir užsienio kalba (kalbomis). Valstybine kalba pateikiama informacija privalo atitikti gamintojo (originalo kalba) pateiktą informaciją.

15. Maisto produkto pavadinimo pateikimas

15.1. Jei maisto produktus reglamentuojančiuose teisės aktuose maisto produkto pavadinimas nenurodytas, parduodant produktą vartojamas įprastinis jo pavadinimas arba maisto produkto, prireikus ir jo vartojimo, aprašas, kuris turi būti aiškus, vienareikšmiškai suprantamas, leistų atskirti jį nuo kitų produktų, su kuriais jis gali būti supainiotas.

15.2. Leidžiama vartoti ir tą maisto produkto pavadinimą, kuriuo jis buvo teisėtai gaminamas ir parduodamas jį pagaminusioje valstybėje. Jeigu, taikant kitas šios higienos normos, visų pirma šios higienos normos, 13 punkto nuostatas, vartotojai negali sužinoti tikrosios maisto produkto prigimties ir atskirti nuo kitų panašių produktų, tai šalia produkto pavadinimo pateikiama ir kitokia aprašomojo pobūdžio informacija.

15.3. Produktą pagaminusioje valstybėje vartojamas pavadinimas netaikomas, jei, atsižvelgiant į produkto sudėtį arba gamybą, šis pavadinimas skiriasi nuo įprastai šiuo vardu vadinamo produkto.

15.4. Nei prekės ženklas, nei registruotasis produkto pavadinimas, nei išgalvotas pavadinimas negali būti vartojami vietoj parduodamo maisto produkto pavadinimo.

15.5. Kartu su parduodamo maisto produkto pavadinimu pateikiama informacija apie maisto produkto pavidalą arba ypatingą jo apdorojimą (pvz.: susmulkintas į miltelius, išdžiovintas šaldant, giliai užšaldytas, koncentruotas, rūkytas) tais atvejais, kai, nepateikus šios informacijos, vartotojui gali būti neaišku.

15.6. Ant visų jonizuojančiąja spinduliuote apdorotų maisto produktų turi būti nuoroda: „Apšvitinta“ arba „Apdorota jonizuojančiąja spinduliuote“ .

Valstybinės kalbos mokėjimo kategorijos 

Valstybinės kalbos mokėjimo kategorija – tai valstybinės kalbos mokėjimo lygis, pagal kurį sprendžiama apie Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 15-344) 6 str. nurodytų asmenų valstybinės kalbos mokėjimą einant tam tikras pareigas, atliekant tam tikros profesijos ar kvalifikacijos darbą.

Išorinės reklamos įrengimo taisyklės 

Įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklės

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai

Svetimžodžių atitikmenų sąrašas