Albertas Rosinas straipsnyje „Dar kartą apie savo ir kitas sangrąžines formas“ („Gimtoji kalba“, 2008, Nr. 10, p. 3–4) rašė, kad „dėl gimtosios kalbos nuovokos neturėjimo, dėl savo kultūros tradicijų atsisakymo  svetimų kalbų naudai žiniasklaidininkai verčia klausytojus ir skaitytojus iš savo galvų išmesti senas, iš baltų ar net indoeuropiečių epochos paveldėtas sangrąžinio įvardžio vartojimo taisykles, atisakyti sintaksės ypatybių“. 

Turimas galvoje sangrąžinio įvardžio formų, būdingų lietuvių kalbai, bet nebūdingų anglų ar vokiečių kalbai, vartojimas. Pvz.:

Pradedame mūsų (= savo) laidą, programą.

Mūsų laidos svečiai – VU studentai su jų (= savo) dėstytoju. Susipažinkime su mūsų (= savo) svečiais.

Kalbiname mūsų (= savo) svečią.

Laukiame mūsų (= savo) klausytojų (žiūrovų) klausimų.

Deja, tokia nelietuviška įvardžių vartosena, pamirštant savąjį savo, sparčiai plinta. Štai vienos mokyklos tinklalapyje rašoma:

Labai tikimės, kad ir šiais metais, kurie mūsų mokyklai yra jubiliejiniai, Jūs taip pat neatsisakykite skirti  2 proc. pajamų Jūsų (= savo) vaikų mokyklai.

Maironis rašė: Mums savo tėvynė brangi visados. Tebūnie tokia pat brangi mus ir savo kalba.

Pridurčiau: kuo brangesni bus savi vaikai, tuo geriau savo kalbos išmoks.

-db-