Jau rašiau apie žodžius, kurie kartais nori apsimesti kuo nors kitu ar veikti ką nors kita, nei jie sugeba, − o tai nelabai įmanoma. Juk jeigu esi burokas, nebūsi morka, − tiesa? Yra daugiareikšmių žodžių, kaip yra įvairiapusių asmenybių, tačiau yra žodžių, kurie turi vieną ar porą reikšmių ir negalima jiems prisikirti kitokių. Kodėl? Nes kiekvienu tokių atveju išderiname kalbos sistemą.

Toks, pasirodo, kartais būna ir veiksmažodis derinti. Kokios jo reikšmės, nesunku sužinoti. Žvilgtelėkime į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“:

Derinti:

1. daryti sutinkantį, taikyti: Būdvardžius su daiktavardžiais deriname gimine, skaičiumi ir linksniu. sngr. : Ji derasi skarelę.

2. muz. taikyti balsus ar stygas: Smuiką derinti

3. lygti perkant (derinti kainas, derėtis).

Tačiau nei viena reikšmė ir pavyzdys plačiau neatskleidžia šio žodžio vietos kanceliarinėje kalboje, o teisės aktuose ir reikalų raštuose vis dėlto šis žodis plačiai vartojamas, − tik ar visada taisyklingai?

„Kanceliarinės kalbos patarimuose“ sakoma, kad derinti gali reikšti priderinimą prie dokumento arba pritarimo veiksmą: Nuostatus reikia derinti su įstatymu. Planai derinami su kitais skyriaus darbuotojais.

Panašiai ir vedinys suderinti: Sąrašą reikia suderinti su įmonės administracija. Instrukcija suderinta su teisininkais.

Atkreipkime dėmesį, kad visuose pavyzdžiuose figūruoja prielinksnis su, − negali būti derinimas kaip atskiras veiksmas, be dviejų subjektų dalyvavimo.  

Taigi, pavyzdžiui, Savivaldybės taryba negali nuspręsti derinti vieno finansavimo šaltinio pakeitimo į kitą, o gali pritarti šiam veiksmui. Tačiau, žinoma, gali derinti savo veiksmus su kitomis institucijomis, jei ką nors ketina daryti.

Suderina kas – vardininkas netinka nusakyti asmeniui ar institucijai, su kuria dokumentas derinamas: Instrukciją suderino Finansų ministerija (= Instrukcija suderinta su Finansų ministerija). Tokia reikšme nevartotinas nė kilmininkas (sakinyje su neveikiamąja rūšimi): Pirmasis instrukcijos variantas buvo jūsų (= su jumis) suderintas.

-db-