Artėja lapkritis, kažkada senovėje gruodiniu, lapkrėsiu, vėliniu, vėlių mėnesiu vadintas. Lapkritis – visų darbų pabaiga, kai tarsi kartu su paskutiniu derliumi iš globotų laukų grįžta protėvių vėlės.

Lapkričio pradžioje – net dvi šventės. Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, lapkričio 2-oji – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Manyta buvo taip: baigiasi bažnytiniai metai, gal kas liko užmirštas, nepaminėtas maldoje, taigi reikia už visus šventuosius vienu metu pasimelsti. Visų šventųjų šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi.

Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę tarsi dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta visiems mirusiesiems prisiminti. Manoma, kad ši krikščioniška šventė Lietuvoje siejasi su pagrindine lietuvių derliaus švente, kitados buvusia lapkričio pradžioje. Ji vadinta Ilgėmis, o apeigos – sambariais. Prof. Libertas Klimka knygoje „Tautos metai“ (2008) pasakoja: „Jų metu garbinti pagoniški dievai Žemininkas ir Žemyna, jiems aukota naminių gyvulių pora. Žmonės vaišindavosi ypatingu alumi „ant trejų devynerių“. Vietinės sambarių šventės esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Anot žymiojo etnologo, kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas sujungia darbu kartas.

L. Klimka rašo: „Nuo XIX a. antrosios pusės ėmė plisti paprotys ant kapo per Vėlines uždegti atminimo žvakeles. 1880 m. Akmens kaime Varėnos rajone kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Labai greitai ši apeiga paplito visoje Lietuvoje. Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčių probočių šešėlius – ši tradicija yra labai sena. Archeologai, tyrinėdami baltų genčių laidojimo papročius, visų laikų kapuose randa ugnies pėdsakų. Gal buvo tikima, kad išeinant į anapus ugnis turi apvalyti sielą nuo visokios bjaurasties, prikibusios žmogui gyvam esant.“

Lapkričio pirmoji – ne darbo diena, antroji – darbo

Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – poilsio diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta ne darbo diena. Vėlinės – minėtina švente (tačiau darbo diena) paskelbtos 1990 m. spalio 23 d.

Oficialūs pavadinimai – Visų Šventųjų diena, Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena

Iš tikro, kai kas maišosi, klausia: „Tai koks tas tikrasis šventės pavadinimas: „Visi šventieji“ ar kitaip? „Ar žodis „šventųjų“ iš didžiosios ar mažosios?“ Reklamos kviečia į Helovino, ir į Helouvyno vakarėlius.

Oficialus šventės pavadinimas – Visų Šventųjų diena. Į Darbo kodeksą įrašytas stilistinis pavadinimo variantas (abu žodžiai pradedami didžiąja raide). Minėtina, kad laikantis bendrųjų rašybos taisyklių tik pirma šventės pavadinimo raidė būtų didžioji – Visų šventųjų diena, plg. kitas neoficialias pavadinimo formas Visi šventieji (Lietuvių kalbos žodynas, t. 15, Vilnius, 1991, p. 499), Visų šventųjų šventė (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 2000, p. 824). Šią šventę švenčiame lapkričio 1 dieną.

Lapkričio 2 d. senovės lietuvių papročiu minimos Vė̃linės, arba vėlių diena (vėlė reiškia „mirusiojo sielą“). Oficialiai (t. y. Atmintinų dienų įstatyme) ji vadinama Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena.

Helovinas – Vaiduoklių šventė

Helovino šventės papročiai turi keltiškas šaknis, o žodis ateina iš anglų kalbos (Halloween). Pavadinimas radosi sutraukus ilgesnį šventės pavadinimą All Hallow Even (arba All Saints' Eve) – Visų šventųjų išvakarės (spalio 31 d.). Rašomojoje anglų kalboje balsių ilgumas nėra aiškiai išreikštas (žr. Valstybinės kalbos komisijos 60-ojo nutarimo 7 p.), svetimžodis adaptuojamas su trumpuoju i – Helovinas (ne Helovynas).

Vienas iš galimų lietuviškų atitikmenų – Vaiduoklių šventė.

Parengė Daiva Beliokaitė

(Remtasi VLKK konsultacijų banku ir L. Klimkos knyga „Tautos metai“, 2008)