Gal ir gražiai, netgi nostalgiškai skamba šis žodis, ‒ ypač Klaipėdos krašte, kur lietuvininkai, nusižiūrėję į vokiečius, gėrė kafiją kafiterijose, bet pagal Reklamos ir Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus, viešieji užrašai turi būti taisyklingi, ‒ svetimybės (taip pat ir senosios) juose nevartotinos.   

Žvilgtelėkime į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijų banką, – rašoma, kad teiktina tik kavinė, kavinukė, plg. it. caffettièra – 1. kavinukas; 2. šnek. kavinės savininkė, pardavėja (žr. Italų–lietuvių kalbų žodynas, Vilnius, 1993, p. 131). Nors „Rusų–lietuvių kalbų žodyno“ 2-ajame tome (Vilnius, 1983) dar teikiama kafeterija (tokia kavinė) (p. 29), tačiau vėlesniuose šaltiniuose, tarkim, J. Pričinausko „Rusų – lietuvių kalbų prekių žodyne“ (Vilnius, 1996) šios svetimybės atsisakyta: кафетерий – kavinukė (p. 151).

„Kalbos patarimuose“ (Kn. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas, Vilnius, 2013) žodis kafeterija vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė. Teikiamas pakaitas kavos baras (p. 36).

Šiuo atveju kalbama ne apie registruotą įmonės, o rūšinį pavadinimą, tačiau ir registruoti tokio juridinio asmens simbolinio pavadinimo negalėtume, nes pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintas Įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisykles simboliniai pavadinimai nedaromi iš lietuvių kalbos klaidomis laikomų svetimybių (barbarizmų) ar hibridų, kitų nenorminių žodžių, pvz.: „Bantas“, „Cementovkė“, „Čipsas“, „Gerbūvis“, „Rinkė“.

Gal kam ir šmaikštūs atrodo pavadinimai „Špaklius“ (viešai nuskambėjusi grožio salono pavadinimo istorija Vilniuje), „Fyfačka“ ar „Galiorka“, – bet verslininkų (ne tik kalbininkų) misija būtų gaivinti mūsų kalbos turtus ir pavadinimams rinktis taisyklingus lietuviškus žodžius, – jų pilnas žodynas (lkz.lt).

-db-