Štai ant nosies ir lapkritis, kažkada senovėje gruodiniu, lapkrėsiu, vėliniu, vėlių mėnesiu vadintas... Šiemet lapkritis atitiks žodžio reikšmę: dar daug lapų turi nukristi. Sako, jei lapai ilgiau užsibūna medžio viršūnėje, o ne ant žemutinių šakų, tai rodo būsiant nelabai rūsčią žiemą. Lapkritis – visų darbų pabaiga, kai tarsi kartu su paskutiniu derliumi iš globotų laukų grįžta protėvių vėlės. Lapkričio pradžioje – net dvi šventės. Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, lapkričio 2-oji – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena. Abi yra ne darbo dienos, tik lapkričio pirmoji sutampa su sekmadieniu.

Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Manyta buvo taip: baigiasi bažnytiniai metai, gal kas liko užmirštas, nepaminėtas maldoje, taigi reikia už visus šventuosius vienu metu pasimelsti. Visų šventųjų šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi.

Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę tarsi dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta visiems mirusiesiems prisiminti. Manoma, kad ši krikščioniška šventė Lietuvoje siejasi su pagrindine lietuvių derliaus švente, kitados buvusia lapkričio pradžioje. Ji vadinta Ilgėmis, o apeigos – sambariais. Jų metu, sako, garbinti pagoniški dievai Žemininkas ir Žemyna, jiems aukota naminių gyvulių pora. Žmonės vaišindavosi ypatingu alumi „ant trejų devynerių“. Vietinės sambarių šventės esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Kitados gi manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas sujungia darbu kartas.

Etnologų yra nustatyta, kad paprotys ant kapo per Vėlines uždegti atminimo žvakeles Lietuvoje ėmė plisti XIX a. antrojoje pusėje. 1880 m. Akmens kaime Varėnos rajone kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Labai greitai ši apeiga paplito visoje Lietuvoje.

Lapkričio pirmoji ir antroji – ne darbo dienos

Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – poilsio diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta ne darbo diena. Vėlinės – minėtina švente (tačiau darbo diena) paskelbtos 1990 m. spalio 23 d. Pernai Seimas išbraukė lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną – iš atmintinų dienų sąrašo ir įteisino kaip ne darbo dieną. Lapkričio 2-oji ne darbo diena yra nuo 2020 metų.

Oficialūs pavadinimai – Visų Šventųjų diena, Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena

Iš tikro, kai kas maišosi, klausia: „Tai koks tas tikrasis šventės pavadinimas: „Visi šventieji“ ar kitaip? „Ar žodis „šventųjų“ iš didžiosios ar mažosios?“  Jau pilna reklamų, kviečiančių ir į Helovino, ir į Helouvyno vakarėlius.

Oficialus šventės pavadinimas – Visų Šventųjų diena (žr. švenčių dienų pavadinimus Darbo kodekse). Į Darbo kodeksą įrašytas stilistinis pavadinimo variantas (abu žodžiai pradedami didžiąja raide).

Minėtina, kad laikantis bendrųjų rašybos taisyklių tik pirma šventės pavadinimo raidė būtų didžioji – Visų šventųjų diena. Taigi, galimi rašybos variantai abeji: Visų Šventųjų diena, Visų šventųjų diena. Šią šventę švenčiame lapkričio 1 dieną.

Lapkričio 2 d. senovės lietuvių papročiu minimos Vė̃linės, arba Vėlių diena (vėlė reiškia „mirusiojo sielą“). Oficialiai ji vadinama Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena.

Atsisakykime plastiko kapinėse!

Žymus etnologas Libertas Klimka siūlo atsisakyti plastiko kapinėse. Anot jo, reikia susigrąžinti  gamtiškesnes, dideliais senais medžiais apaugusias kapines, ant kurių rudenį nugula medžių lapai. Juk  mūsų kultūroje medis yra esminis pomirtinio gyvenimo įvaizdis.  Manyta, kad medžiu vėlė keliauja į dausas ir per Vėlines grįžta pas gyvuosius. Senaisiais laikais kapinėse medžių niekas nekirsdavo, nes tikėdavo, kad viskas, kas išauga mirusiųjų teritorijoje, yra mirusiųjų pasaulio dalis, todėl kirsdamas medį, krūmą, žolę ar skindamas gėlės žiedą skriaudi patį mirusįjį. Beje, į kapinių medžius buvo keliami gandralizdžiai ir inkilai paukščiams. Tikėta, kad paukščiai saugo mirusiųjų pasaulį, nes yra tarpininkai tarp Dievo, žmogaus ir mirusiųjų. Tad medžiai buvo svarbi, nedaloma kapinių dalis, niekam netrukdė ir kartu su išskrendančiais paukščiais rudenį užmiegančių medžių spalvotos ašaros.

Helovinas – Vaiduoklių šventė, Šiurpnaktis

Helovino šventės papročiai turi keltiškas šaknis, o žodis ateina iš anglų kalbos (Halloween). Pavadinimas radosi sutraukus ilgesnį šventės pavadinimą All Hallow Even (arba All Saints' Eve) – Visų šventųjų išvakarės (spalio 31 d.).

Rašomojoje anglų kalboje balsių ilgumas nėra aiškiai išreikštas, svetimžodis adaptuojamas su trumpuoju i – Helovinas (ne Helovynas).

Iš galimų lietuviškų atitikmenų – Vaiduoklių šventė, Šiurpnaktis.

Parengė Daiva Beliokaitė, Klaipėdos rajono savivaldybės vyr. specialistė (kalbos tvarkytoja)