Žodis holodomoras (iš. ukrainiečių Голодомор, tariama Holodomor, o ne iš rusų k.) gali būti vartojamas kaip istorinės realijos pavadinimas. Tačiau nereikėtų vengti ir lietuviškų apibūdinimų, tarkim, didysis Ukrainos badmetis ar pan.

Šis klaikus badmetis, kurio padariniai sovietų buvo kruopščiai slepiami (todėl net tikslus aukų skaičius nėra žinomas, bet sakoma, kad jo metu mirė nuo trijų iki keturiolikos milijonų žmonių), kilo ne šiaip sau, o todėl, kad ukrainiečiai buvo narsūs ir vieningi, priešindamiesi prievartinei kolektyvizacijai, − t. y. žmonių suvarymui į kolchozus.

Enkavėdistai atimdavo iš žmonių grūdus, apsupdavo kaimus ir neleisdavo iš jų niekur pasitraukti, − neleisdavo žmonėms išsikasti iš dosnaus Ukrainos juodžemio net maistingų šaknų.

Po karo ukrainiečiai taip pat kūrė partizanų būrius ir priešinosi sovietizacijai. Regis, priešintis raudonajam terorui yra šios tautos likimas. Deja, kaip ir tamsiaisiais amžiais, holodomorą patiria r dabar – pavyzdžiui, Mariupolio gyventojai, slėptuvėse mirštantys ne vien nuo bado, bet ir nuo troškulio.

Mes visada esame pirmose gretose palaikydami Ukrainą. Ukrainos vyriausybė nuo 1991 m. siekia, kad Holodomoras būtų pripažintas genocido aktu. 2018 m. tą pripažino 23 valstybės. Lietuva (kaip Baltijos asamblėjos) narė holodomorą genocidu pripažino 2007 m. lapkričio 24 d.

Kaip konkretaus išskirtinio istorinio įvykio pavadinimas gali būti rašomas ir didžiąja raide – Holodomoras, Didysis Ukrainos badmetis.

-db-