Seniūnė Laima Tučienė,  tel. (8 46)  44 23 34, mob. tel. 8 612 46 265, el. p. laima.tuciene@klaipedos-r.lt

Agluonėnų seniūnijos teritoriją prižiūri vyriausioji tyrėja Rasa Stankienė, tel. 8 676 35 915, el. p. rasa.stankiene@policija.lt

Agluonėnų seniūnijoje išrinkti seniūnaičiai:

Apie seniūniją

Agluonėnų seniūnijos teritorijos plotas 5656 ha, jame išsidėstę 14 kaimų, kuriuose gyvena apie 1200 gyventojų. Administracinis centras – Agluonėnai (apie 600 gyv.). Tai nedidelė jauki šiuolaikinė gyvenvietė ant Agluonos upės kranto. Nedideli atstumai iki Priekulės, Gargždų, Klaipėdos, Šilutės, gera infrastruktūra, graži aplinka, švara ir tvarka skatina į Agluonėnus keltis vis naujus gyventojus iš Klaipėdos ir tolimesnių vietų, dėl to  pastaruoju metu išaugo sklypų gyvenamųjų namų statybai, butų ir namų paklausa.

Istorija 

Agluonėnų istorija pradėta skaičiuoti 1540 m., kada Klaipėdos valsčiaus gyventojų mokesčių knygoje pirmą kartą buvo paminėtas Agluonėnų, tąkart senąja forma Agluona, pavadinimas (nuo XIX a. – valsčiaus centras). Didesni seniūnijos kaimai – Vanagai, Grobštai, Poškos, Kantvainai. Agluonėnų kaimo pavadinimas kildinamas nuo per kaimą tekančio upelio Agluona pavadinimo. Kantvainų kaime gyveno Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Imanuelio Kanto (1724–1804) prosenelis Richardas Kantas, kurio garbei Lietuvininkų ąžuolyne pastatytas krikštas.

1736 m. Agluonėnuose atidaryta pradinė mokykla, apie 1864 m. pradeda veikti pašto agentūra, 1882 m. įrengiamas telegrafas, 1902 m. – telefonas. Nuo 1907 m. pro Agluonėnus maršrutu Klaipėda–Pėžaičiai pradėjo kursuoti siaurasis traukinukas. XIX a. pab. – XX a. 4 deš. veikė malūnas-lentpjūvė, du vėjo malūnai, kalvė, krautuvė. 1909 m. pastatyta Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia.  Kantvainų kaime stovėjęs Jono Genio malūnas sovietiniais metais buvo įtrauktas į technikos paminklų sąrašą.1979 m. jis išvežtas į Rumšiškių liaudies buities muziejų, tačiau ten taip ir nebuvo pastatytas.2001 m. likusias malūno dalis iniciatyvinė agluonėniškių grupė parvežė į Agluonėnus, ir šiuo metu jos eksponuojamos Agluonėnų parke.

Skaudžiai agluonėniškiai išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, kai 1944 m. vasarą ir rudenį kartu su atsitraukiančia vokiečių kariuomene vyko gyventojų evakuacija. Dauguma jų gimtinėn nebesugrįžo, palikę čia ne tik savo trobesius, užgyventą turtą, bet, svarbiausia, Tėviškę, kuri prisiminimuose iškyla ir po kelerių dešimtmečių.
 XX a. pirmoje pusėje gyventojai būrėsi į įvairias kultūrines ir ekonomines draugijas, iš kurių ilgiausiai, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, veikė 1896 m. mokytojo Kristupo Kūmutaičio įkurta paskolos draugija. 1919–1939 m. Vanaguose veikė jaunimo kultūros draugija Eglė, kuriai priklausė I. Simonaitytė.

Sovietai iš Agluonėnų seniūnijos 12 kaimų ištrėmė 91 gyventoją. 12 gyventojų mirė tremtyje (Krasnojarsko krašte 11, Irkutsko srityje 1).

1945 m. pradžioje prasidėjo naujas Klaipėdos krašto istorijos laikotarpis, susijęs su bendromis jau sovietinės Lietuvos vystymosi tendencijomis. Pirmaisiais pokario metais Agluonėnai buvo eilinis karo nuniokotas, daugumos vietinių gyventojų paliktas kaimas, priklausęs Poškų valsčiui.1947 m. sudaroma Agluonėnų apylinkė. Nors per keletą dešimtmečių šiek tiek keitėsi apylinkės ribos, o vėliau – ir administracinis pavadinimas (nuo 1990 m. kovo mėnesio – savivaldybė,  nuo 1995 m. – seniūnija), tačiau vietos valdžios centras Agluonėnuose išliko ligi šių dienų. Paminėtini jos vadovai: 1947–1954 m. – Jonas Tamošauskas,1955 m. – Pranas Juška, Alfonsas Simonavičius, 1955–1957 m. – Jonas Skėrys, 1957–1963 m. – Antanas Kutka, 1963–1967 m. – Edmundas Kaciucevičius, 1971–1990 m. – Vilius Banžėras, 1990–1995 m. – viršaitė Genovaitė Liaušienė, 1995–1999 m. – seniūnas Gintautas Bareikis,  1999–2007 m. – Algirdas Ronkus, nuo 2007 m. – Laima Tučienė.

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia. 

1963 m. pastatytas pirmasis būsimos gyvenvietės gyvenamasis namas, o nuo 1975 m. kolūkis ,,Jaunoji gvardija“, vadovaujamas pirmininko Alvydo Treigio, ima intensyviai statyti gyvenamuosius namus kolūkiečiams, o vėliau ir gyvulininkystės įmonės darbuotojams. Čia kėlėsi žmonės iš aplinkinių vienkiemių, taip pat 1983 m. pradėjusios veikti Agluonėnų tarpūkinės gyvulininkystės įmonės darbuotojai. Gyvenvietę papuošė Jono Čepo mažosios architektūros statiniai: medinės korespondencijos dėžutės, pieno surinkimo estakados, kelių rodyklė prie įvažiavimo į gyvenvietę. 1985 m. respublikinėje gyvenviečių apžiūroje ,,Gintarinis prizas“ Agluonėnams buvo paskirta III vieta,1998 m. jie pripažinti gražiausia Klaipėdos apskrities gyvenvietė.1991 m. čia jau stovėjo 92 gyvenamieji namai. 2015 m. Agluonėnų seniūnija apdovanota Etninės kultūros globos tarybos ir Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos diplomu už laimėtą III vietą geriausiai tradicijas puoselėjusios Mažosios Lietuvos etnografinio regiono seniūnijos konkurse, o 2016 m. LR aplinkos ministerija Agluonėnų seniūnijos bendruomenei įteikė  padėką už Mažosios Lietuvos būdingiausius bruožus išlaikiusio kultūrinio kraštovaizdžio ir istorinės atminties puoselėjimą, muziejininkystės veiklą ir bendruomenės tradicijų kūrimą. Agluonėnų seniūnija pripažinta vietove, geriausiai atspindinčia savitus Mažosios Lietuvos regiono kraštovaizdžio bruožus.

Agluonėnų etnografinė sodyba neįsivaizduojama be liaudies teatrų krivūlių.

Nuo XX a. 9 dešimtmečio pradžios Agluonėnuose susiformavo gražios Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto istorijos bei kultūros saugojimo tradicijos.1983 m. buvusioje M. Vytienės sodyboje, kurią iš palikuonių nupirko kolūkis, atidaryta etnografinė lietuvininko sodyba – muziejus ir įkurtas pirmasis pokario Lietuvoje klojimo teatras. Sodyba –  vienas iš išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių, tipiška Klaipėdos krašto nedidelio ūkio savininko laukininko (iki 10 ha) sodyba. Restauruotoje sodyboje stengtasi išlaikyti Klaipėdos krašto architektūrinį stilių, viduje įrengtame muziejuje eksponuojami vietinių krašto gyventojų lietuvininkų buities ir ūkio reikmenys. 2000 m. etnografinės sodybos ūkiniame pastate (tvarte) įrengta parodų ekspozicijos salė, kurioje rengiamos įvairios parodos, ekspozicijos.

2001 m. etnografinė sodyba-muziejus įtrauktas į vietinį kultūros paveldo objektų registrą, 2007 m. jis tampa Gargždų krašto muziejaus filialu. 2009–2010 m. įgyvendintas projektas ,,Agluonėnų etnografinės sodybos restauracija ir pritaikymas viešosioms kultūros, švietimo ir bendruomeninės veikos reikmėms“, kurį finansavo Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Norvegijos finansinis mechanizmas.

Agluonėnų etnografinės sodybos vidus.

1983 m. etnografinės sodybos kluone įsikūrusio pirmojo pokaryje klojimo teatro iniciatoriai buvo ,,Jaunosios gvardijos“ kolūkis ir jo pirmininkas A. Treigys bei tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų liaudies teatro režisūros studentai, vadovaujami dėstytojo doc. Petro Bielskio. Šis teatras davė pradžią senojo lietuvių teatro atgimimui.1988 m. gruodžio mėn. jam suteiktas Liaudies teatro vardas. Tais pačiais metais Agluonėnuose surengta I Lietuvos klojimo teatrų krivūlė-festivalis. Jos metu pirmą kartą Klaipėdos rajone sovietmečiu suplevėsavo Lietuvos trispalvė.  Agluonėnų klojimo teatras – nuolatinis visų įvykusių krivūlių dalyvis ir daugkartinis laureatas.

Agluonėnų klojimo teatro atidarymo metu  pirmąjį spektaklį – „Elegija Jonui Biliūnui“ pagal P. Venclovos novelę – suvaidino Klaipėdos fakultetų liaudies teatro režisūros katedros studentai (režisierius P. Bielskis).1984 m. buvo pristatyti du diplominiai darbai: V. Vyšniausko spektaklis Vydūno „Numanė“ ir  V.  Germanavičiaus režisuota Vydūno komedija „Piktoji gudrybė“, kurioje pirmą kartą vaidino agluonėniškiai aktoriai. 1985 m. birželio 24 d. žiūrovai išvydo vieną iš labiausiai pavykusių agluonėniškių spektaklių – Žemaitės „Trys mylimos“ (režisieriai A. Šutkus, A. Žukauskas, V. Velička,V. Fijalkauskas). Šis spektaklis suvaidintas net 44 kartus. 1986 m. jis tapo zoninio kaimo dramos kolektyvų konkurso Tauragėje, o 1987 m. respublikinio festivalio ,,Dobilėlis penkialapis“ Kuršėnuose nugalėtoju. 1988 m. „Trys mylimos“ tapo tarptautinio festivalio „Rampa drūžby“ (Baltarusija) laureatu ir parsivežė didįjį prizą bei apdovanojimą už nacionalinės dramaturgijos plėtojimą. Minint teatro 20-metį Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“ Bekampienės vaidmenį atliko aktorė Regina Varnaitė.

Agluonėnų klojimo teatre be minėtų režisierių spektaklius yra pastatę ir  M. Nogaitis (J. Pleirio „Vagys“, 1993) bei L. Galkauskienė (Vydūno „Piktoji gudrybė“, 2007 m.). Nuo pat teatro įsikūrimo iki 2011 m. dirbo režisieriai Egidijus Kupčiūnas  ir Augustinas Šutkus. Ilgiausiai teatre vaidina ir įsimintinus vaidmenis yra sukūrę aktoriai L. Tučas, R. Juknevičius. 2012–2017 m. režisieriumi dirbo Domininkas Malajavas. Jam vadovaujant buvo pristatytos 7 premjeros: K. Sajos ,,Liepsnojanti kriaušė", K. Donelaičio ,,Rudens gėrybės" pagal poemą ,,Metai" . Su šiuo spaektakliu dalyvauta respublikinėje dainų šventėje,  o mėgėjų teatrų apžiūroje ,,Atsipndžiai" spektaklis įvertintas kaip įdomus, savitas, su stipriais aktoriniais darbais. 2015 m. įvertintas nominacija ,,Ryškiausias aktorių debiutas" ir apdovanotas Lietuvių liaudies kultūros centro diplomu. 2014 m. kolektyvui patvirtinta II kategorija mėgėjų teatrų grupėje. Taip pat žiūrovų akis išvydo E. Untulio pjesę ,,Meilės kvadrats", Keturakio ,,Amerika pirtyje", B. Brechto ,,Motulė Kuraž ir jos vaikai", Vydūno misteriją ,,Jūrų varpai" ir sutrumpintą jos ištrauką ,,žmonijos vieškelis", kuri pristatyta 2018 m. respublikinėje dainų šventėje, Žemaitės ,,Apsiriko" Nuo 2017 m. kolektyvui vadovauja Aiva Krupelytė, kurią šiuo metu laikinai pavaduoja režisierius Donatas Savickis. 

Agluonėnų klojimo teatrą jau daugiau nei 20 metų sieja draugystė su Punsko klojimo teatru. Draugystės 20-mečio proga pastatytas bendras spektaklis J. Pleirio 4 veiksmų komedija „Vagys“, kuris ne kartą parodytas Lietuvoje ir Lenkijos Punsko ir Seinų valsčiuose.

Per visą teatro kūrybinį laikotarpį pastatyta daugiau nei trisdešimt spektaklių, surengta per du šimtus pasirodymų, įvairius vaidmenis sukūrė apie penkiasdešimt saviveiklos aktorių.

Agluonėnuose kiekvienais metais minimas žemietės rašytojos Ievos Simonaitytės gimtadienis. 1986 m. Vanaguose, rašytojos gimimo vietoje, atidengta liaudies meistro Vytauto Majoro sukurta paminklinė skulptūra. Tais pačiais metais tuometinis kolūkis įsteigė rašytojos vardo premiją, kuri skiriama autoriams, savo kūryboje atskleidžiantiems Pamario, Mažosios Lietuvos, Agluonėnų krašto ir jo žmonių gyvenimą, savo veikla garsinančius juos. Nuo 1997 m. premiją teikė Agluonėnų seniūnija ir UAB ,,Keramika BB“, o pastaraisiais metais – Agluonėnų seniūnija. Premijos laureatais tapo rašytojai Romas Sadauskas, Vytautas Kubilius, Kostas Kaukas, Stasys Jonauskas, Vytautas Rimavičius, fotomenininkė Ona Pajėdaitė, liaudies meistras Vytautas Majoras, dailininkai Eva Labutytė ir Linas Jankus, žurnalistė Jadvyga Surplienė, rašytojas pedagogas Albinas Klizas, istorikė Silva Pocytė, folkloro ansamblis ,,Agluona“ ir Agluonėnų klojimo teatras, pedagogė rašytoja Edita Barauskienė, rašytojas istorikas Rimantas Balsys, saksofoninikas Lukas Bareikis, tautodailininkės Rimantė Šalčiuvienė ir Erika Juknevičienė, krašto istorijos ir etnokultūros puoselėtojas Jonas Čepas, Vanagų evangelikų liuteronų bendruomenės pirmininkas Manfrydas Sprogys, grafikė Ona Šimaitytė - Račkauskienė, pedagogas Antanas Saja, Drevernos skyriaus renginių organizatorė Virgina Asnauskienė, KTU Architektūros ir statybos instituto mokslo darbuotojai, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrinėtojai Martynas ir marija Purvinai, Kisinių k. gyventojas Helmutas Lotužis, poetė lietuvos rašytojų sąjungos narė Elena Skaudvilaitė, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos atstovas kunigas Valdas Miliauskas, Klaipėdos universiteto mokslininkės Sigita Kraniauskienė, Silva Pocytė, Ruth Leiserowitz ir Irena Šutinienė, Romualdas Deltuvas. 

1988 m. ant Agluonos upės kranto pastačius užtvanką pradėta kurti kaimo rekreacinė zona, kurioje1989 m. pradėtas sodinti Lietuvininkų ąžuolynas, o1990 m., minint kaimo 450 m. jubiliejų, ant supilto kalno atidengtas paminklas-aukuras (skulptorius Justinas Mickevičius). 2009 m. minint Lietuvos vardo tūkstantmetį ąžuolyne pastatytas paminklas lietuvininkams atminti (aut. J. Čepas ir Klaipėdos krašto menininkai). Ant supilto kalnelio pastatyti krikštai iškiliems Mažosios Lietuvos krašto veikėjams atminti. Čia stovi ir krikštas, skirtas klasikinės vokiečių filosofijos pradininko I. Kanto proseneliui Richardui Kantui, gyvenusiam šalia esančiame Kantvainų kaime. Agluonėnų parke vyksta tradicinės Joninės, o valstybinių ir kitų švenčių metu uždegamas aukuras, skamba folkloro ansamblio ,,Agluona“ atliekamos lietuvių liaudies ir Mažosios Lietuvos krašto dainos. Parko prieigose – pirmasis ir ilgiausias Lietuvoje lašišinių žuvų praplaukimo latakas. Minint Lietuvos valstybė atkūrimo 100-metį Lietuvininkų ąžuolyne laiko spiralės forma pasodinta 100 ąžuoliukų, dalis kurių skirti iškiliems Lietuvos žmonėms, istoriniams įvykiams, prezidentams, asmenybėms atminti.

2020 metais Agluonėnai minėjo savo įkūrimo 480-ąsias įkūrimo metines. Ta proga Agluonėnuose surengtas renginių ciklas ,,Iš praeities į ateitį“, tapęs įsimintiniausiu metų įvykiu. Sutelkus bendruomenės, kultūros, seniūnijos darbuotojų jėgas tinkamai ir gražiai paminėta ši sukaktis. Liepos 6 d. susitelkę gyvenvietės sode agluonėniškiai giedojo Lietuvos himną, rugpjūčio 15 d. renginyje ,,Žolinės alasas Agluonėnuose“ sau tinkamą užsiėmimą galėjo rasti tiek vaikai, tiek jaunimas, tiek sporto mėgėjai, tiek senjorai. Gausus būrys agluonėniškių ir svečių dalyvavo iškilmingame šventiniame renginyje Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje, renginių ciklas užbaigtas jaukiu ir šiltu vakaru etnografinėje sodyboje, kur buvo pristatyta fotografijų paroda ir albumas ,,Agluonėnai ir agluonėniškiai“.

Agluonėnai neįsivaizduojami be žydinčio gyvenvietės obelų sodo, kurį mėgsta tiek maži, tiek ir dideli.Čia įrengti takeliai, scena, žaidimų ir sporto aikštelės. Sodas gražus ne tik pavasarį, bet ir žiemą, kai bendruomenės narių iniciatyva suspindi pačiomis įvairiausiomis kalėdinio spindesio šviesomis. Čia, minint Valstybės atkūrimo 100-metį įrengta kompozicija – arka (aut. D. Vilius). 

Šiuo metu Agluonėnuose veikia pagrindinė mokykla su ikimokykliniu skyriumi (šalia mokyklos 2000 m. minint gyvenvietės 460 metų jubiliejų pastatytas paminklinis akmuo su rašytojos I. Simonaitytės bareljefu), ambulatorija, ugniagesių komanda. Seniūnijoje plačiai išvystytas kaimo turizmas, teikiamos pirčių, apgyvendinimo, maitinimo paslaugos, daug lankytinų istorinių ir kultūrinių vietų, veikia nemažai įvairių, nors ir nedidelių, įmonių, kurios sukuria darbo vietas ir vietos gyventojams. Tai pritraukia vis daugiau svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš įvairių užsienio šalių.

Seniūnijoje aktyvią veiklą vykdo vienintelė Agluonėnų seniūnijos bendruomenė, vienijanti apie 60 narių. 

Kairėje – paminklas lietuvininkams atminti Lietuvininkų ąžuolyne (aut. J. Čepas). Dešinėje – parodos „Agluonėnai ir agluonėniškiai“ pristatymas.

 Kairėje – spindinčio kalėdinio sodo pasaka Agluonėnuose. Dešinėje – meninė kompozicija gyvenvietės sode, skirta Lietuvos valsybės atkūrimo 100-mečiui (aut. D. Vilius).

Lankytinos vietos

• Etnografinė sodyba-muziejus
• Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia
• Liaudies meistro Vytauto Majoro paminklinė skulptūra rašytojos I. Simonaitytės gimimo vietoje Vanaguose
• Agluonėnų parkas:

-  Paminklas-aukuras

-  Lietuvininkų ąžuolynas

-  Paminklas lietuvininkams atminti

-  Pirmasis ir ilgiausias šalyje žuvų perplaukimo latakas (1988)

-  J. Genio vėjo malūno ekspozicija

• Agluonėnų etnografinės kapinės
• Vanagų etnografinės kapinės

Kairėje – Agluonėnų etnografinėse kapinės. Dešinėje – Vanagų etnografinės kapinės, kuriose palaidoti rašytojos Ievos Simonaitytės giminės, garsus kunigas misionierius Kristupas Lokys ir daug krašto lietuvininkų.

Parengė Laima Tučienė pagal:

Kaunas Domas. Agluonėnai. Gyvenvietės istorijos metmenys (iki 1939 m.). Vilnius, 1984.

Pocytė Silva. Agluonėnai. Kaimas istorijos pagairėje (1939–1990). Klaipėda, 1994.

Tūkstantmetė Lietuva. Klaipėdos rajono Agluonėnų seniūnija. Informacinis leidinys. UAB „Kraštotvarka“, 2000.