Veiviržėnų seniūnija įsikūrusi Klaipėdos rajono savivaldybės pietryčių pusėje. Kraštovaizdžio požiūriu tai vienas vaizdingiausių Klaipėdos rajono kampelių, kurio banguotą reljefą raižo vienas didžiausių Minijos intakų – Veiviržo upė ir nuo jos atsišakojantys Šalpės, Šlūžmės, Upitos, Purlės, Judrės ir kiti upeliai. Seniūnija užima 188,09 ha plotą, ribojasi su Agluonėnų, Dovilų, Vėžaičių, Endriejavo, Judrėnų ir Švėkšnos seniūnijomis. Dabartinė seniūnijos teritorija administraciniu požiūriu suformuota XX a. 7-ajame dešimtmetyje kaip Veiviržėnų apylinkė.

Istorija

Veiviržėnų pavadinimas yra vandenvardinės kilmės, išvedamas iš Veiviržo upės pavadinimo. Problema dėl Veiviržėnų gyvenvietės anksčiausio paminėjimo šaltiniuose iki šiol neišspręsta: tuos, kurie bandė anksčiausią Veiviržėnų pavadinimą datuoti 1467 m., suklaidino vietos prie Veiviržo upės – Veiviržių, kurių žemė 1467 m. užrašyta Žemaičių vyskupo stalo valdoms, egzistavimo faktas. Veiviržėnų kaimo anksčiausias paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas 1511 m.

Istoriniuose šaltiniuose Veiviržėnų dvaras minimas nuo XV a. 1639 m. pastatyta pirmoji Veiviržėnų katalikų bažnyčia, iš pradžių veikusi Rietavo bažnyčios filijos teise. 1641 m. donacijos privilegijoje  Veiviržėnai pirmą kartą paminėti miesteliu.1754 m. Rietavo seniūno Juozapo Tiškevičiaus rūpesčiu Veiviržėnams suteikta prekybinė privilegija, leidžianti miestelyje sekmadieniais rengti turgus. Nuo 1767 m. Veiviržėnai gavo naują prekybinę privilegiją, suteikusią teisę, be sekmadieninių turgų, rengti per metus 4 prekymečius (muges). Prekybinės privilegijos pagyvino miestelio ūkinę, prekybinę veiklą, skatino jo plėtimąsi.

Pirmajai Veiviržėnų  koplyčios tipo bažnyčiai (pastatytai 1639 m. kelių sankryžoje) ir šventoriuje esančioms kapinėms nebeatitinkant augančios parapijos poreikių,  XVIII a. vid. iškilo būtinybė statyti naują bažnyčią, kuriai sklypas parinktas patogesnėje augančiam miesteliui vietoje senosiose kapinėse prie Švėkšnos-Rietavo kelio. Nauja medinė bažnyčia pastatyta 1767 m., konsekruota 1775 m. 1795 m. Veiviržėnų bažnyčia tapo parapine. 1800 m. prie bažnyčios pastatyta špitolė, kurioje XIX a. pr. įsikūrė parapinė mokykla.

1792 m. LDK valdovas Stanislovas Augustas Veiviržėnams suteikė savivaldos privilegiją ir herbą. Nuo 1869 m. veikė rusiška valdinė pradžios mokykla žydų mokykla, žydų sinagoga, katalikų bažnyčia, valsčiaus valdyba valsčiaus teismas, vaistinė , vandens malūnas, kalvių ir kt. dirbtuvėlės, karčema, kelios žydų krautuvėlės. 

Per 1937 m. gaisrą sudegė keliasdešimt gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, klebonijos sodyba, parapijos salės pastatas, paštas, apdegė varpinė, buvo užsidegusi net bažnyčia, kurią pavyko išgelbėti.

1941 m. prasidėjus karui, vokiečiai be pasipriešinimo užima Veiviržėnus. Birželio mėn. surenkami darbingi miestelio žydai vyrai ir išvežti Švėkšnos link, o rugsėjo mėn. 76 seneliai, moterys ir vaikai sušaudomi Trepkalnio km. 1947 m. padegus Balsėnų apylinkės pirmininko Taujenio namą, nudegė keli Švėkšnos gatvės namai, nuo jų užsidegė žydų mokykla, senelių prieglauda ir sinagoga.

Pokaryje vyko rezistencinis judėjimas, buvo žudomi ar tremiami nekalti žmonės. Veiviržėnų seniūnijoje iš 38 kaimų buvo ištremti 418 gyventojų. 34 gyventojai mirė tremtyje (Krasnojarsko krašte mirė 25, Irkutsko srityje 1, Komijos ASSR 3, Sverdlovsko srityje 5).

Nuo 1950 m. Veiviržėnai buvo apylinkės ir susikūrusio „Veiviržos“ kolūkio centras. Miestelyje 1945–1949 m. veikė progimnazija, kuri 1949 –1952 m. reorganizuota į septynmetę mokyklą, o nuo 1952 – į vidurinę. Nuo 1948 m. vėl veikė vaistinė, tik suvalstybinta. Atidarytas vaikų darželis, po metų 25 lovų ligoninė. Pradėjo veikti kultūros namai, biblioteka, pieninė, ambulatorija, lentpjūvė, malūnas.

Apie herbą 

1792 m. LDK valdovas Stanislovas Augustas Veiviržėnams suteikė savivaldos privilegiją ir herbą. Jame pavaizduotas šarvuotas raitelis ant žirgo su užrašu – devizu apačioje: „Tėvynė mūsų turtas, kraujas ir gyvybė“. Herbo simbolika – ant žiro, atgal atsigręžęs kardu ginkluotas raitelis „atspindi susirūpinimą dėl Tėvynės ateities ir supratimą, kad nuo gresiančio pavojaus galima apsiginti tik ginklu“(Valančiūtė J.,2009,p.31).Tai patvirtina ir herbo devizas.